Kokie niuansai svarbūs aprašant knygų viršelius, paveikslėlius ar nuotraukas?
Svarbu pabrėžti, kad tokie vaizdai gali būti tiek itin meniški, tiek ir labai minimalistiniai. Jeigu viršelio dizainas labai kuklus, pavyzdžiui leidinys − mokomasis, tokio viršelio aprašyti nereikia. Jeigu leidinys grožinis, o viršelio minimalizmas perteikia tam tikrą žinutę, gali būti svarbu tai paminėti.
Esant kompleksiškiems viršelio vaizdams ir tais atvejais, kai vaizdas turi svarbų estetinį ar informacinį krūvį, viršelį reikėtų aprašyti gana išsamiai arba bent jau pateikti alternatyvųjį tekstą. Tas pats pasakytina ir apie nuotraukas, esančias tiek viršelyje, tiek pačioje knygoje: arba reikės išsamaus aprašo, arba pakaks alternatyviojo teksto. Svarbu atsiminti, kad dekoratyvaus pobūdžio vaizdams, kurie nepretenduoja į meno kūrinio statusą, pakanka alternatyviojo teksto.
Jeigu leidinyje yra kompleksiškų nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvykiai, žmonės ar tam tikri objektai, artefaktai, ir, atrodo, kad išsamus vaizdo aprašas daug ką paaiškintų, reikėtų aprašyti tokią nuotrauką išsamiai. Nuotraukos aprašomos laikantis bendrųjų iliustracijos aprašymo gairių: pateikiant vaizdo metainformaciją, einant nuo koncepto ir visumos prie detalių, pasirenkant logišką vaizdo pristatymo seką. Šiuo atveju irgi laikomasi faktinio tikslumo, atsižvelgiama į vaizdo kontekstą: jo sukūrimo laikotarpį ar aplinkybes, autoriaus biografiją, sukūrimo techniką ar kitus svarbius kontekstinius duomenis. Jeigu vaizdas ne visai aiškus, reikia ieškoti kitų panašių ar susijusių vaizdų − tai leis išvengti klaidų, pavyzdžiui, įvardijant žmones, vietoves, žinomus objektus ir kita.
Aprašuose nereikėtų vengti minėti spalvas, nes auditorija nevienalytė: galbūt tarp skaitytojų yra asmuo, kuriam būdingas daltonizmas? O gal didelė dalis skaitytojų tebeturi regos likutį arba regą prarado vėlesniame amžiuje, tad atsimena spalvas ar sunkiai aprašomus vaizdus, pavyzdžiui, vaivorykštę, rūką, atspindį vandenyje ar veidrodyje? Apraše paminėtas faktas apie vaizdo spalvotumą arba šviesumą ar tamsumą gali padėti suprasti bendrą to vaizdo atmosferą. Būtent toks ir yra meninių vaizdų aprašų tikslas – ne tiesiog sausai nupasakoti, kas pavaizduota, bet tekstu dar ir padėti pajusti vaizdo keliamas emocijas, atmosferą, perteikti minties gelmę neperšant savo interpretacijų.
Pirmas knygos viršelio pavyzdys
Vilniaus universiteto leidykla, 2024 metai.
Viršelio dailininkė – Jurga Tėvelienė.
Viršelio paveikslo autorius – Philippe’as Benoist. Litografija, 1850 metai.
Didysis Vilniaus universiteto kiemas ir Šventųjų Jonų bažnyčia („Vilniaus albumas“, 1850 metai).
Pirmas knygos viršelio aprašo pavyzdys
Knygos „Alma Mater Vilnensis. Trumpa universiteto istorija“ viršelio dailininkė – Jurga Tėvelienė. Viršeliui panaudota 1850 metais sukurta Filipo Benua litografija. Vertikaliame spalvotame piešinyje vaizduojamas saulės nušviestas Vilnius universiteto Didysis kiemas. Paveikslas šiltų, gelsvų atspalvių, tik dešinysis šonas, esantis šešėlyje, šaltas ir melsvai pilkas. Piešinio centre, pačioje gelmėje, vaizduojama Šventųjų Jonų bažnyčia, turinti gotikos, baroko ir klasicistinių bruožų. Į dešinę nuo bažnyčios – renesanso ir vėlyvojo baroko elementų turinti varpinė, aukščiausias senamiesčio pastatas, dėl savo dydžio netelpantis ir į knygos viršelį. Kiemą supa skirtingų laikotarpių ir stilistikos pastatų kvadratas, kurio trys iš keturių sienų suformuotos iš atvirų arkinių galerijų, naudojamų vietoje koridorių. Pastatų kvadrato viduryje plyti akmenimis grįsta aikštė. Joje šnekučiuojasi prabangiomis senovinėmis mantijomis pasipuošęs elitas ar valdžia, būriuojasi įvairaus amžiaus ir lyties miestelėnai: vyrai vilki frakus ir ilgus paltus, galvas prisidengę skrybėlėmis ir cilindrais, damos pasipuošusios ilgomis ir trumpesnėmis pūstomis sukniomis bei kepuraitėmis. Vaikai vilki tamsius drabužius. Kiemas erdvus, jaukus ir gyvas.
Antras knygos viršelio pavyzdys
Vilniaus universiteto leidykla, 2015.
Viršelio autorė – Audronė Uzielaitė.
Viršelio paveikslo autorė – Barbora Didžiokienė. Autoportretas. Sukūrimo metai – 1933–1967.
Antras knygos viršelio aprašo pavyzdys
Knygos „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“ viršelio autorė – Audronė Uzielaitė. Tamsiai violetiniame viršelyje didžiąją ploto dalį užima pačios Barboros Didžiokienės 1933–1967 metais tempera ant popieriaus tapytas vertikalus autoportretas. Jame moteris save pavaizdavo iki krūtinės, į mus pasisukusią kairiuoju petimi. Dailininkė čia – vidutinio amžiaus ir sudėjimo, rudų plaukų. Ji susimąsčiusi, dešinėje rankoje iškėlusi rūkstančią cigaretę. Veidas ovalus, rimtas, akys mėlynos ir išplėstos, žvilgsnis įsmigęs kažkur priekyje. Antakiai siauri, banguoti, griežtoki. Nosis tiesi, platoka, plokščia nugarėle, išraiškingu galiuku. Lūpos kietai suspaustos, ryškios, gana siauros, ypač viršutinė. Šukuosena elegantiška ir tvarkinga: rudi, pečius siekiantys plaukai perskirti beveik per vidurį, suglostyti žemyn, o galiukai palei visą plaukų lanką užriesti į viršų. Moteris vilki tamsiai mėlyną tvarkingai užsagstytą palaidinę ir pilką švarką su griežtų formų apykakle. Ji stovi tamsiame vyšnių spalvos fone, siena marginta stambiomis, tamsiai žaliomis gėlėmis.