Kas svarbu aprašant schemas, diagramas, grafikus ar lenteles?
Tiek rengiant šio tipo vaizdų aprašus, tiek ir juos redaguojant reikia atsižvelgti į esmines aprašymo gaires: pristatyti iliustraciją pateikiant trumpą įžanginę frazę (metainformaciją), nusakyti jos bendrą koncepciją ir struktūrą, tada eiti prie detalių ir jų tarpusavio ryšių arba prie detalių ribų. Derėtų vengti detaliai aiškinti atskirų schemos ar diagramos fizinių elementų kiekį, dydį ar spalvas; geriau susitelkti į tai, kaip žodžiais perteikti idėją ar vertingą informaciją, o ne vardyti, kur schemoje yra koks apskritimas, kvadratas ar rodyklė arba kuriame teksto langelyje ir kokiu šriftu parašytas tekstas. Matomą fragmentišką tekstinę informaciją reikia paversti aiškiu, rišliu tekstu. Per detalus, per daug į techninius vaizdo parametrus orientuotas aprašas neatspindės vaizdo esmės ir neatskleis visumos ir detalių ryšio. Aprašas turi padėti suvokti prasminius ir priežastinius ryšius, sąsajas, skirtį, o ne bandyti žodžiais 100 proc. perteikti matomą vaizdą.
Derėtų vartoti oficialią srities, kurios iliustracija aprašoma, terminiją; jei reikia, reikėtų ją paaiškinti.
Aprašant lenteles pirmiausia jas reikia pristatyti, tada labai trumpai nusakyti jų išvaizdą (paaiškinti sandarą) ir pereiti prie lentelėse pateikiamos informacijos. Svarbu nepamiršti nurodyti, kokie yra eilučių ir stulpelių pavadinimai. Toliau tekstą konstruoti galima taip, kad jis kuo mažiau atkartotų tuos pačius lentelės eilučių ir stulpelių pavadinimus − tai tik ištęs tekstą ir pasunkins suvokimą. Jeigu lentelėje yra tuščių langelių ir tai yra svarbu, reikia šį faktą paminėti.
Lentelėse dažnai pateikiami skaitmenys, kartais nurodomos dešimtosios, šimtosios ir dar mažesnės jų dalys. Ar reikėtų visus šiuos skaitmenis išvardyti išsamaus aprašo tekste? Jeigu lentelė nėra didelės apimties, galima vardyti visus skaitmenis po kablelio. Itin svarbu žinoti, ar tikrai būtina duomenis perpasakoti labai preciziškai. Dažnai pakanka įvardyti vieną ar du skaitmenis po kablelio, ypač kai lentelė ilga, joje pateikiama daug duomenų. Apie tai, kad skaitmenų dalys bus nurodytos suapvalintos iki dešimtųjų ar šimtųjų, būtina informuoti aprašo tekste.
Jei lentelėje yra integruotų paveikslėlių, juos taip pat reikia aprašyti tame pačiame tekste pasirinkus tinkamą loginę seką.
Schemos pavyzdys
Schemos aprašo pavyzdys
Schema „Negalinčiųjų skaityti įprastai sutrikimų tipai“. Ją 2024 metais sudarė Lietuvos audiosensorinė biblioteka. Schema atspindi, kurie sutrikimai apriboja žmonių galimybes skaityti įprastai. Išskiriami keturi sutrikimų tipai: pirmasis – regos, antrasis – judesio ir padėties, trečiasis – skaitymo, pavyzdžiui, disleksija, ir ketvirtasis – kiti ir kompleksiniai sutrikimai. Pirmieji trys tipai dar skaidomi į potipius. Regos sutrikimų turintiesiems priskirtini neregiai, silpnaregiai ir sergantieji akių ligomis. Asmenims, kurie negali skaityti įprastai dėl judesio ir padėties sutrikimų, priskiriami negalintys sėdėti, negalintys laikyti ar vartyti knygos ir kitų šio tipo sutrikimų turintys asmenys. Skaitymo ar disleksijos sutrikimų turintieji dar skirstomi į specifinį skaitymo sutrikimą ir kompleksinių (kalbos) sutrikimų turinčius asmenis. Dažniausios priežastys, lemiančios, kad asmuo negali skaityti įprastai, priklauso nuo sutrikimo tipo: regos sutrikimus sukelia glaukoma, katarakta, geltonoji dėmė, retinopatija, įgimtos būklės. Judesio ir padėties sutrikimai atsiranda dėl traumos, paralyžiaus, Parkinsono ligos, artrito ar išsėtinės sklerozės. Skaitymo (arba disleksijos) sutrikimai neretai yra neatsiejami nuo mokymosi ir kalbos raidos sutrikimų.
Grafiko pavyzdys
Grafiko aprašo pavyzdys
Septynioliktas paveikslas. Respondentų su skirtingais sutrikimo tipais paslaugų naudojimo dažnumas. Grafiką 2023 metais sudarė Lietuvos audiosensorinės bibliotekos vyriausiasis informacijos specialistas–tyrėjas Ignas Vyšniauskas. Šis horizontalus grafikas atskleidžia, kaip dažnai vartotojai, turintys tam tikro tipo sutrikimą, naudojasi Lietuvos audiosensorinės bibliotekos teikiamomis paslaugomis. Tirtos trys respondentų grupės: pirmoji – turintys regos sutrikimų, antroji − turintys skaitymo arba mokymosi sutrikimų ir trečioji – įprastai skaitantys asmenys. Rezultatai bus pristatyti iš viršaus į apačią – nuo didžiausio paslaugų naudojimo dažnio iki mažiausio. Tyrimas atskleidė, kad vieną kartą per savaitę ar net dažniau bibliotekos paslaugomis naudojasi 25 procentai regos sutrikimą turinčių, 29 procentai – skaitymo arba mokymosi sutrikimų turinčių ir 18 procentų įprastai skaitančių bibliotekos klientų. Vieną kartą per keletą savaičių bibliotekos paslaugų prireikia labai panašiam kiekiui trijų minėtų grupių atstovų: 24–iems procentams regos sutrikimų turinčių, 30–čiai procentų skaitymo bei mokymosi sutrikimų turinčių ir 18–ai procentų įprastai skaitančių apklaustųjų. Kartą per mėnesį paslaugomis naudojasi 25 procentai pirmosios grupės žmonių, 20 procentų antrosios grupės žmonių ir 39 procentai skaitančių įprastai. Vieną kartą per keletą mėnesių į biblioteką paslaugų kreipiasi 23 procentai pirmo tipo sutrikimą turinčių, 16 procentų turinčių antrojo tipo sutrikimą ir 21 procentas skaitančių įprastai asmenų. Vieną kartą per pusę metų – du procentai regos negalią turinčių ir trys procentai skaitymo bei mokymosi sutrikimą turinčių asmenų. Įprastai skaitantys asmenys šio atsakymo nepasirinko. Vieną kartą per metus arba rečiau į biblioteką paslaugų kreipiasi po du procentus regos negalią ir skaitymo ar mokymosi sutrikimą turinčių bei trys procentai įprastai skaitančių klientų.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad dauguma respondentų, neatsižvelgiant į jų sutrikimo tipą, bibliotekoje lankosi dažniau nei kartą per pusmetį.
Galimi ir detalesni / kitokie duomenų apibendrinimai ar išvados, tai priklauso nuo poreikio ir tikslo.