Praleisti meniu

Kas yra negaliai jautri kalba?

Simonos Aginskaitės portretas
Autorius Simona Aginskaitė

Suvokimas, kad negalia yra socialinis reiškinys, apimantis visuomenės nuostatas apie žmones su negalia ir jų patiriamas kliūtis visavertiškai dalyvauti bet kokioje veikloje, atsirado gana neseniai, todėl vis dar pasitaiko iš anksčiau užsilikusių nuvertinančių arba negalią su liga tapatinančių terminų, kurių rekomenduojama vengti. Neabejotina, kad žodžiai turi galią, jie prisideda išlaikant senus stereotipus arba gali juos keisti, todėl rekomenduojama rinktis terminus, kurie atitinka Jungtinių Tautų (JT) Žmonių su negalia teisių konvencijoje įtvirtintą požiūrį į negalią.

Žmonių su negalia teisių komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos drauge su skirtingoms negalioms atstovaujančiomis Lietuvos negalios organizacijomis parengė rekomendacijas, kurios remiasi JT Neįgaliųjų teisių konvencija ir Lietuvoje susiformavusiomis pagarbių terminų vartosenos tradicijomis.

Kalbant apie žmones su negalia rekomenduojama vadovautis principu „pirmiausia – žmogus“ – pirmenybę teikti pačiam asmeniui pripažįstant, kad negalia nebūtinai apibūdina žmogų (pavyzdžiui, žmogus, turintis negalią; žmogus su negalia; vaikas, turintis Dauno sindromą).

Tačiau šis principas, kai akcentuojamas asmuo, o ne jo negalia, galioja nebūtinai visoms negalioms – Lietuvoje yra keletas išimčių. Pavyzdžiui, kalbant apie nereginčius asmenis galima sakyti „neregiai“. Tas pats galioja ir kalbant apie kurčiuosius arba kurčneregius.

Vis dėlto yra neįgaliųjų bendruomenių, kurios laikosi nuostatos, jog jų negalia ar būklė visiškai keičia tikrovės patyrimą, todėl tokių bendruomenių atstovai save apsibrėžia būtent per savo kitoniškumą, pavyzdys – autistiškų žmonių bendruomenė.

Susiję šaltiniai, svarbios nuorodos