Tai – dešimties apsakymų rinkinys, išleistas dar 1955-aisiais ir įtvirtinęs jo autorę – Flannery O’Connor – kaip trumposios prozos meistrę ir vieną svarbiausių XX a. rašytojų. Apsakymų rinkinys puikiai perteikia O’Connor išgrynintą „southern gothic“ stilistiką – pietinių JAV valstijų kaimelius ir vienkiemius, apleistumą, žiaurumą ir neapykantą, apgaulingumą – ir supažindina su unikalia autorės pasaulėžiūra, persmelkta krikščioniškosios simbolikos, lengvai apokaliptiška, beviltiškai ieškančia išganymo absurdiškoje žmogiškojo elgesio komedijoje.
Štai antraštiniame apsakyme – dorybės įsikūnijimu save laikančios močiutės akistata su baimėmis, principais ir savų veiksmų pasekmėmis, „Ratas ugnyje“ pasakoja apie šeimyną, pas kurią atklysta trys neaiškių tikslų turintys vaikėzai, o „Dipuke“ sekama fermos šeimininkės bei jos pavaldinių keliais ir klystkeliais, į darbus priėmus lenkų pabėgėlių, į JAV atvykusių dipukų iš karo siaubiamos Europos, šeimyną. Bene visų apsakymų atmosfera nejauki, tragikomiška, dauguma veikėjų groteskiški, jie elgiasi netikėtai ir yra sunkiai įspraudžiami į moralinių kategorijų lentynėles.
Makabriškomis istorijomis O’Connor kviečia mus žvelgti į pasaulį, kuriame visu gražumu atsiveria nemalonesni žmogiškosios prigimties aspektai. Tai pasaulis, kupinas savanaudiškumo, dviveidiškumo, tamsybės ir puikybės, neretai aplankomas gryno, klastūniško blogio. Tačiau sykiu čia sužiba taiklaus autorės humoro krislas, pirmyn veda įtraukianti naratyvų jėga, stulbinanti ir šiurpinanti O’Connor pasaulėkūra.