Po 1979 m. revoliucijos Irane moterų teisės stipriai suvaržomos – už per ilgas blakstienas, per ilgą pokalbį su vyru, per garsų juoką, pasirodymą viešumoje nepridengta galva gresia bausmės, net kalėjimas. Totalitarinio režimo žvilgsnis siekia įsiskverbti ir politizuoti privačiausius gyvenimo sluoksnius
Anglų literatūros profesorė Azar Nafisi, atkakliai gindama iraniečių teisę į vaizduotę, suburia slaptą skaitymo grupelę ir kartu su septyniomis studentėmis kas savaitę susitinka aptarti uždraustos vakarietiškos literatūros. Skaitymo grupelė merginoms tampa rezistencijos forma ir prieglobsčiu nuo opresyvaus režimo akių ir ausų. Nagrinėjami kūriniai – Vladimiro Nabokovo „Lolita“, F. Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“, Henry Jameso „Vašingtono aikštė“ ir „Deizė Miler“, Jane Austen „Puikybė ir prietarai“ – atveria paraleles tarp grožinės literatūros ir tikrovės, leidžia reflektuoti ir įžodinti savo patirtis Irano Islamo Respublikoje.
Teherano gatvėse aidint revoliucijos protestams, Irano ir Irako karo metu krentant raketoms Azar Nafisi kviečia iš literatūros kūrinių mokytis empatijos, atidos pasaulio kompleksiškumui. Autorė įžiebia tikėjimą literatūros magija, jos galia sujungti žmones ir atverti vaizduotę, kuri priespaudos ir karo akivaizdoje išlieka vieninteliais privačiais ir nesugriaunamais individo namais.