Kokių konkrečių gairių laikytis rengiant išsamų vaizdo aprašą?

Rengiant išsamų iliustracijos aprašą būtina nurodyti iliustracijos metainformaciją:

• iliustracijos tipą (lentelė, diagrama, schema ar kt.);
• numerį (jei toks yra) leidinyje;
• pavadinimą;
• autoriaus pilną vardą ir pavardę bei iliustracijos sukūrimo metus, jeigu autorystė ir (ar) leidybos laikas nesutampa su paties leidinio autoryste ir (ar) leidybos metais. Jeigu iliustracijos pavadinimas bus nurodytas bendroje leidinio struktūroje ir bus prieinamas tikslinei auditorijai (pavyzdžiui, nuskaitomas ekrano skaitytuvu), išsamiame vaizdo apraše jo kartoti nebereikia.

Nuo metainformacijos pereinama prie iliustracijos konteksto, tikslo (kodėl iliustracija yra tam tikroje vietoje, ką ji paaiškina?) ir vaizdo visumos. Aiškinama iliustracijos struktūra, kompozicija, nuo bendrybių pereinama prie atskirybių, nuo stambaus vaizdo ir stambių elementų – prie smulkesnių detalių. Nurodomi esminiai ir antraeiliai elementai, nusakomi elementų ryšiai ir prasmė.

Jei tai tikrai svarbu, apibrėžiami techniniai vaizdo parametrai, pavyzdžiui, spalvos, šriftai, paryškinimai ar pabraukimai: reikia suprasti, koks buvo autoriaus tikslas, kodėl jis parinko vieną ar kitą vizualųjį sprendimą. Jeigu tai padaryta tik dėl to, kad vaizdas atrodytų gražiau ar solidžiau, raidžių dydžių ir šrifto minėti nereikia, nes tai tik apkraus tekstą ir trikdys auditoriją. Dažnai išskirtinis šriftas padeda pabrėžti svarbią informaciją, bet tą informacijos svarbą turi atskleisti aprašo teksto struktūra ir loginiai kirčiai, o ne išsami teksto vizualaus stiliaus apžvalga.

Iliustracija išsamiai aprašoma laikantis tam tikros sekos, sistemingai: nedera šokinėti nuo vieno elemento prie kito. Patartina rinktis vieną iš rekomenduojamų aprašymo sekų:

• iš viršaus į apačią;
• iš kairės į dešinę (pagal mums įprastą skaitymo kryptį);
• iš centro į kraštus (jei schema tam neprieštarauja);
• pagal laikrodžio rodyklę (nebent pati schema nurodo priešingai);
• pagal chronologinę seką, jeigu schema ja paremta;
• nuosekliai sekant tam tikrą schemos šaką, liniją ar giją.

Pasirinkus aprašymo eilės seką, tą faktą būtina įvardyti tekste, kad ir skaitytojas žinotų, kokia sistema pasirinkta. Aprašo pabaigoje galima apibendrinti tai, kas pasakyta, arba sudėti loginius akcentus.

Aprašuose kai kada painiojama kairė ir dešinė pusės. Kairė schemos ar lentelės pusė yra kairė stebėtojo pusė, ir atvirkščiai.

Iliustracijų aprašuose reikėtų vengti žodžių „matyti“ ir „matoma“, nes jie nuskurdina tekstą. Rekomenduojama ieškoti kitokių galimybių, kitaip konstruoti sakinius.

Rekomenduojama vengti ilgų, į prasminius vienetus sunkiai skaidomų sakinių, nes tokio teksto sunku klausytis. Jeigu tekste yra skliaustų ir jie svarbūs, derėtų nepamiršti paminėti, kada skliaustai atsidaro ir užsidaro. Beje, skliaustai svarbūs ne tik rišliame tekste, bet ir, pavyzdžiui, matematikos formulėse. Jose būtina suvokti elementų ryšius, veiksmų pirmumą, funkcijas (pavyzdžiui, kai formulėje yra specifinių ženklų, viršutinių ir apatinių indeksų, jie irgi būtinai nusakomi). Jeigu nesate specialistas, kreipkitės į šią sritį išmanančius asmenis.

Aktuali informacija teksto kūrėjui / vertėjui

Baigę rengti tekstą įvertinkite, kiek jis nuoseklus, aiškus, objektyvus ir profesionalus, ar esate tikri dėl vartotos terminijos ir panašių dalykų.

Aktuali informacija redaktoriui

Atidžiai patikrinkite parengtą aprašą. Jame neturi likti rašybos, skyrybos, stiliaus, logikos ar faktų klaidų.

Be to, redaguodami pagalvokite apie skaitovą (jei bus įgarsinama) arba ekrano skaitytuvą ir sintetinį balsą: ar tekstą bus patogu skaityti garsiai, ar jame nėra keblių garsų samplaikų, skaitmenimis ir trumpiniais užrašytų datų ir panašių dalykų: geriau rašyti „2004–ųjų liepos 15–oji“ nei „2004 m. liepos 15 d.“. Prireikus išskleiskite skaitmenis į pilną, rišlų tekstą, paverskite žodžiais.

Kalbant apie procentus, bent pirmąjį kartą aprašo tekste turėtų būti pavartotas pilnas žodis „procentai“, po to dėl teksto glaustumo galima palikti trumpinius „proc.“.